Pirmadienio rytas veterinarijos klinikoje prasideda dar prieš atidarant duris. Eilėje jau laukia trys šeimos. Pirmoji – su mopsu, kuris sunkiai kvėpuoja nuo gimimo. Antroji – su vokiečių aviganio jaunikiu, kurio užpakalinės kojos slysta ant grindų. Trečioji – su kavalier king charles spanieliu, kuris vakar pirmą kartą prarado sąmonę.
Trys skirtingos veislės. Trys skirtingos problemos. Vienas bendras vardiklis: šios ligos nebuvo netikėtybė. Jos buvo prognozuojamos – kartais tiesiog pagal veislę.
Brachicefalinis sindromas: kai miela išvaizda tampa medicinine problema
Mopsai, prancūzų buldogai, anglų buldogai – šios veislės atrodo žavingai. Suplotas snukelis, didelės akys, kompaktiška figūra. Tačiau už šios išvaizdos slypi anatominė realybė: per siauros šnervės, per ilga minkštoji gomurinė uždangalė, susiaurėjusi trachėja.
Rezultatas – šuo, kuris knarkia, sunkiai kvėpuoja per karščius, negali ilgai bėgioti ir turi padidintą širdies apkrovą. Kai kuriems reikia chirurginės intervencijos vien tam, kad galėtų normaliai kvėpuoti.
Tai ne retų atvejų statistika. Jungtinės Karalystės veterinarijos kolegijos duomenimis, iki 70 proc. brachicefalinių veislių šunų turi tam tikro laipsnio kvėpavimo sutrikimų. Septyniasdešimt procentų.
Displazija: genetinis palikimas, kuris atsiranda per anksti
Vokiečių aviganiams, Labrador retriveriams, aukso retriveriams, rotveileriams – klubų ir alkūnių displazija yra viena dažniausių ortopedinių problemų. Tai būklė, kai sąnarys nesusiformuoja taisyklingai, kas laikui bėgant sukelia skausmą, raumenų atrofiją ir judėjimo sutrikimus.
Pirmi simptomai dažnai pasirodo jau 5–8 mėnesių amžiaus šuniukui: nenoras lipti laiptais, „zuikiavimas” užpakalinėmis kojomis, sustingimas po poilsio. Daugelis šeimininkų tai pirmiausia priskiria „augimo skausmams” – ir praranda vertingą laiką, kai ankstyvos intervencijos galėtų pakeisti visą šuns gyvenimo kokybę.
Genetinis testavimas prieš veisimą gali drastiškai sumažinti šią problemą. Atsakingas veisėjas testuoja abu tėvus ir iš veisimo programos eliminuoja individus su prastais rezultatais. Tačiau ne visi veisėjai tai daro – ir čia prasideda problemos, su kuriomis susiduria veterinarai kasdien.
Neurologinės problemos: kai signalas nueina ne ten
Kavalier king charles spanieliai – viena populiariausių kompanionų veislių. Draugiški, švelnus, tobuli šeimoms. Ir viena iš veislių su didžiausiu neurologinių problemų dažniu. Siringomielija – būklė, kai kaukolės ertmė per maža smegenims ir nugaros smegenų skystis sukuria ertmes stuburo kanale – pasitaiko iki 70 proc. šios veislės atstovų.
Simptomai: šuo kasosi kaklą „ore” (negali pasiekti niežtinčios vietos), varto galvą, vengia liečiamas, sunkiais atvejais – skausmo priepuoliai. Daugelis šeimininkų metus ar ilgiau galvoja, kad šuo tiesiog „keistai elgiasi”.
Neurologinės veisiamų šunų ligos yra viena sparčiausiai augančių sričių veterinarijoje – ne todėl, kad jų daugėja, o todėl, kad pagaliau mokomės jas atpažinti. Prieš dešimt metų daugelis šių būklių likdavo nediagnozuotos, o šuo tiesiog kentėdavo tyliai.
Ką gali padaryti šeimininkas
Svarbiausia – neignoruoti ankstyvų simptomų. Šlubavimas, kuris „praeina pats”, kvėpavimo garsai, kurie atrodo „normalūs šiai veislei”, elgesio pokyčiai, kurie priskiriami charakteriui – visa tai gali būti rimtos problemos pradžia.
Antra – prevencija. Šunų skiepai – būtina profilaktika nuo ligų yra bazinis, bet kritiškai svarbus žingsnis kiekvienam šeimininkui, nepriklausomai nuo veislės. Vakcinacija apsaugo nuo infekcinių ligų, kurios ypač pavojingos jauniems ir genetiškai pažeidžiamiems šunims – jų imuninė sistema ir taip dirba su papildoma apkrova.
Trečia – jei planuojate įsigyti veislinį šunį, reikalaukite iš veisėjo genetinių tyrimų rezultatų. Ne žodinių patikinimų „tėvai sveiki”, o dokumentų. Atsakingi veisėjai šiuos dokumentus pateikia patys, be prašymo.
Veterinarai pirmadienio rytą mato tai, ko būtų galima išvengti. Ne visada – kai kurios ligos yra likimo klausimas. Bet dažnai – labai dažnai – jos yra informacijos trūkumo klausimas.
